LRT.lt: Tyrimas Jungtinėje Karalystėje apie darbo užmokestį

Nuoroda į straipsnį LRT.lt

Keletas minčių: ligoninės valytoja gaudama mažą atlyginimą atneša daugiau naudos visuomenei nei Londono Sičio bankininkas. Kodėl? Todėl, kad pirmoji taupo sveikatos apsaugos sistemos lėšas užkirsdama kelią pavojingoms bakterijoms ir tai daro už mažą atlyginimą, o antrasis dalyvavo sudaužant į šipulius 20 metų ekonomikos augimo vaisius :] Valytoja –  1 svaras atlyginimo atneša 10 svarų naudos visuomenei, bankininkas – 1 svaras atlyginimo atneša 7 svarus nuostolio visuomenei. Pasiskaitykit.

Žiniasklaida prieš Merą

Kadangi visa Kauno žiniasklaida jaučia pareiga kautis su miesto meru A.Kupčinsku bei visa “Sėkmės koalicija”, nėra kam apžvelgti šios komiškos kovos iš šalies.  Lietuvoje jau įpratome matyti “kritišką” žiniasklaidos požiūrį į politikus, ypač tuos, kurie išrinkti į svarbius postus valdžioje ir visokiais būdais stengiasi “atstovauti” savo rinkėjus. Ar bent dalį jų. Žinoma, tas atstovavimas neretai prasilenkia su teise ir teisingumu, viešųjų ir privačių interesų derinimas dažnai virsta labai sudėtinga procedūra. Tada valdžios atstovai sulaukia labai pelnytos kritikos. Tačiau pastaruoju metu Kaune prasidėjo ne pelnytos kritikos žarstymas, o sąskaitų suvedinėjimas. Na, o to iniciatoriai, panašu, kad yra vietinė žiniasklaida ir “tai, kas už jos stovi” (skamba intriguojančiai?).

LSDP ir TS-LKD. Valdantieji be strategijos

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje dominavo dvi politinės jėgos: socialdemokratai (buvusi LDDP) ir konservatoriai (Tėvynės sąjunga). Man regis tik kartą – Rolandui Paksui ir Artūrui Paulauskui sugebėjus sukurti liberalų-Naujosios sąjungos valdančiąją daugumą, konservatoriai ir socdemai buvo nustumti į antrąjį planą, tačiau dėl itin “kompromisiškų” asmenybių, “milžiniškos” politinės patirties ir, matyt, nemenko garbės troškimo šie du veikėjai nesugebėjo dirbti Lietuvos piliečių labui kartu. Na, o ekspermentui nepavykus Lietuva vėl grįžo prie silpnos dvipartinės sitemos su keliais papildomais žaidėjais. Gal nieko baisaus tame ir nebūtų, jeigu tie du Lietuvos politikos grandai sugebėtų sukurti bent pakenčiamą Lietuvos raidos strategiją.

Socialinės politikos grimasos

TS-LKD nariai užsėdę daugiausiai vietų Seime ir vyriausybėje, perėmę pagrindines valstybės valdymo sritis netrukus ėmė radikaliai keisti Lietuvos viešąjį gyvenimą pagal savo pasaulėžiūrą. Jokiu būdu nesakau, kad tai yra iš principo blogai. Anaiptol. Juk TS-LKD atstovauja nemažą dalį Lietuvos gyventojų ir nemažai daliai jų jų politika yra priimtina. Tai akivaizdžiai parodo visuomenės nuomonės apklausų rezultatai. Todėl jie valdančiosios koalicijos lyderė lyg ir turi tokią prievolę – atstovauti savo rinkėją. Tačiau, kyla toks įtarimas, kad vienas pagrindinių Tėvynės sąjungos prioritetų bei, mano nuomone, bene didžiausios jų rinkėjų dalies lūkesčiai – šeimos instituto gerovė bei, kaip įvardino jau beveik ne socialinių reikalų ir darbo ministras R.J.Dagys – 4 milijonai Lietuvos piliečių 2050 metais,  yra stumiami į antrą planą.

V.Tomaševskis – vienintelis kandidatas keliantis savivaldos klausimą

Nepatikėsite, tačiau peržvelgus daugumos (išskyrus Česlovo Jezersko ir Kazimieros Danutės Prunskienės, kurie nepaskelbė savo programų internete) rinkimines programas atradau, kad vienitelis kandidatas, kuris turi ką pasakyti apie savivaldą ir laiko ją svarbiu valstybės klausimu yra Valdemaras Tomaševskis. Cituoju ištrauką iš jo rinkiminės programos:

Vienas savivaldos lygmuo

Man į rankas pateko Vidmanto Daugirdo ir Jurgitos Mačiulytės straipsnis “Decentralizacija ir teritorinė savivalda Lietuvoje” (atsisiųsti PDF). Ne itin ilgame darbe autoriai išsamiai aprašo Lietuvos savivaldos sistemos padėtį, istorines aplinkybes ir palygina lietuviškąją savivaldą su kitų likimo brolių ir seserų Vidurio Europoje savivaldos sistemomis.

Na, bet čia, kaip ir aukštojo mokslo situacijoje galime pasigirti tuo, kad esame vieninteliai pasaulyje. Vieninteliai pasaulyje turime virš dvidešimt aukštųjų mokyklų trims milijonams žmonių ir vieninteliai pasaulyje galime pasigirti tik vienu savivaldos lygmeniu. Tačiau ne vien čia slypi didžiausios problemos.

Citata: Dr. Juozas Girnius

Visi fanatikai, kokių pažiūrų jie bebūtų (neišskyrus nė tų, kurie savo fanatinės aistros objektu paverčia liberalizmą), nėra liberalai. Fanatizmas su liberalizmu besąlygiškai nesutaikomas. Jis yra tikrasis ir nesutaikomas liberalizmo priešas.

Dr. Juozas Grinius “Liberalizmas ir kriščionybė”

Bavarijos sveikatos apsaugos ministerija

“Bavarijos sveikatos apsaugos ministerija” – štai tokią frazę nugirdau per žinių pranešimą kiaulių gripo panikos karštinės metu. Žinoma, kontekstas gal ir ne pats maloniausias, tačiau mintis kilo visai nebloga. Turbūt todėl, kad ne apie gripą. Beje, ji labai tinka prie naujosios mano tinklaraščio temos. Kalbėsim apie savivaldą.

Citata: Jurgis Jaks-Tyris

Šią vienkartinę [ekonominių, socialinių, teisinių, politinių ir kultūrinių - P.A.] faktorių kiombinaciją 18-20 šimtmečiuose mes vadiname kapitalizmu, skirdami tuo būdu jį ne tik nuo laisvojo rinkos ūkio principo, bet ir nuo liberalinio tikslo – įgyvendinti ūkyje konkurenciją, garantuojančią rinkos lygsvarą, optimalų reikalavimų patenkinimą, pajamų padalinimą pagal produktyvinius įnašus ir pilną užsiėmimą. Šis kapitalizmo ir liberalizmo (pastarojo tikslo atžvilgiu) išskyrimas yra lygiai tiek pat pateisinamas kaip ir krikščionybės skyrimas nuo inkvizicijos. Kaip krikščionybė, taip ir liberalizmas turėjo visai kitokius tikslus negu viduramžių santvarkoje ar kapitalizme buvo galima pasiekti. Aišku, kad tiek krikščionybės, tiek liberalizmo tuomet pasirinkti metodai (inkvizicija ir “laissez faire”) savo tikslams siekti buvo netinkami.

Jurgis Jaks-Tyris “Liberalinė ūkio politika”

Nekandidato Gitano Nausėdos įžvalgos || Rekomenduoju

Gitanas Nausėda. Kodėl Lietuvoje nepavyko sukurti visuotinės gerovės valstybės?

2008-02-19

 

Pirmiausia verta apskritai panagrinėti, kas yra visuomenės gerovė. Žinoma, gerovės samprata turi įvairių išraiškų – materialinė gerovė, dvasinė gerovė ir pan. Būtų pernelyg tiesmuka ir paviršutiniška traktuoti net ir materialinę gerovę tik pagal BVP vienam gyventojui dydį arba vidutinį darbo užmokesčio lygį. Šiuo požiūriu Lietuvos situacija yra toli gražu ne iš blogiausių. Vis dėlto pastaraisiais metais užfiksuotas įspūdingas abiejų rodiklių didėjimas, deja, nesumažino socialinės įtampos visuomenėje, nepritildė kalbų apie tai, kad Lietuvoje gera gyventi tik išrinktiesiems, apie tai, jog sparčiai kylantis „ekonominis pyragas“ padalijamas netolygiai, skriaudžiant ypač jo stokojančius valstybės piliečius.